Kuriomis dalijasi Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos prezidentas Jaroslav Orševski.
Juoda duona, medus, virtos bulvės su lupena, o desertui – būtinai varškės apkepas su daug naminės grietinės. Taip savo namuose Lietuvos šimtmečio šventės tradicinių patiekalų stalą įsivaizduoja Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos prezidentas, nacionalinės Lietuvos virėjų rinktinės narys, restorano „Siesta“ šefas JAROSLAV ORŠEVSKI. Ir siūlo idėją: kaip šventinio stalo ruošimą paversti pramoga visai šeimai su ypatingais grybų virtinukais. Bei dalijasi moderniosios Lietuvos šimtmečio įkvėptos degustacinės vakarienės idėjomis: kaip tradiciniai lietuviški produktai ir patiekalai virsta netradiciškais, molekulinės virtuvės paliestais skonio kūriniais.
Paprasti patiekalai – nepaprastoms šventinėms akimirkoms
„Man patinka mintis, kad mūsų tautinės šventės proga ant šeimų stalų galėtų puikuotis su išmone ir meile paruošti mums būdingi patiekalai: būtinai juoda duona, pievomis kvepiantis medus, varškės sūris, virtos bulvės su lupena, kastinys. Desertui – varškės apkepas su daug naminės grietinės. Bet svarbiausiu stalo akcentu turėtų virsti patiekalas, pagamintas visų šeimos narių rankomis“, – taip artėjančią jubiliejinę Vasario 16-tosios šventę siūlo švęsti virtuvės virtuozas Jaroslav Orševski.
Pasak jo, šventinių pietų vinimi galėtų tapti nepretenzingas, bet šeimą suburiantis patiekalas, įtraukiantis ir vaikus, ir suaugusiuosius. „Tikiu, kad vėliau gyvenime ragaujant jūsų šeimos tradicinio patiekalo, atgys šilčiausi vaikystės prisiminimai,“ – sako Jaroslav ir siūlo idėją – virtinukus su grybais.
„Iš pradžių pasigaminkite virtinukų tešlą: kad ji būtų ypatinga, į miltus įmaišykite džiovintų baravykų pudros (galite paprasčiausiai sumalti džiovintus grybus kavamale) – tai tešlai suteiks sodraus grybų skonio. Pasigaminkite grybų įdarą – taip, kaip labiausiai mėgstate. O tada linksmoji dalis: leiskite vaikams kočioti tešlą ir visa šeima darbuokitės pirštais, suformuodami virtiniams būdingas klostes“.
Kai išvirs, Jaroslav rekomenduoja virtinius dar pakepinti svieste – ir su juo tiekti į stalą:
„Prieš atiduodant degustatorių tarybai, siūlau ant viršaus patarkuoti šiek tiek citrinos žievelės – ir paprastas lietuviškas patiekalas taps nepaprastu atradimu!“
Šimtmečio vaišės šefo akimis
„Lietuvos Šimtmečiui nusprendžiau padovanoti tai, ką moku geriausiai – autorinius kūrinius, sudėtus į šešių patiekalų degustacinę vakarienę, – apie Lietuvos Nepriklausomybės dienos įkvėptą kūrybą pasakoja restorano „Siesta“ šefas. – Pirmiausia ėmiausi analizuoti praėjusio amžiaus pradžios Lietuvos restoranų meniu. Įsitikinau, kad tuometiniuose valgiaraščiuose dominavo Vakarų Europos patiekalai, todėl nusprendžiau kurdamas teminę vakarienę atsispirti nuo tradicinių ir nostalgiškų lietuviškų produktų“.
Truputis įžvalgų, truputis istorijos ir kūrybiškų interpretacijų – ir duona, bulvės, kiaulienos šoninė ar visiems pažįstamas Napoleono tortas virto netikėtumų kupina, visai kitokia tradicijos versija – kurios paragauti Jaroslav kviečia ne tik per Vasario 16-tąją.
„Vištienos kepenėlių paštetas su namine sviestine duona ir šaltalankiais – lengvai istorija persmelktas patiekalas su kažkada kiekvienuose namuose kepta duona, senovine šaltalankių uoga ir iš kaimiškos kepeninės dešros evoliucionavusiu švelniu paštetu. Duoklę bulvei – kažkada pakeitusiai ant lietuvių stalo karaliavusias ropes – atidaviau sukūręs buitiškai skambantį, bet toli gražu nebuitiškai atrodantį ir dieviškai skanų bulvienės su šonine patiekalą. Iš virtų bulvių su naminiu majonezu ir šviežiais česnako laiškais sukūriau salotas prie rūkyto upėtakio.
Kiaulienos šoninės su rugine duona ir marinuotais svogūnais patiekalą įkvėpė prisiminimai apie savo vaikystę pas močiutę kaime: kaip ji mano tėčiui į pievą atnešdavo lašinių, juodos duonos, agurkų, svogūnų ir šviežio pieno. Išėjo nostalgija persmelktas, bet visiškai sumodernintas patiekalas.
Nerestoraniniai veršienos šonkauliai – savotiškas iššūkis man, nemėgstančiam veršienos, kurį įgyvendinau paskaninęs ropinėmis lietuviškomis daržovėmis su svogūnų plutele.
Na ir, žinoma, Napoleonas. Jei ne jūs patys, tai kažkas iš jūsų pažįstamų tikrai alpsta dėl šio deserto ir gali iki nukritimo ginčytis, koks turi būti tobulo Napoleono skonis. Tuo tarpu aš sukūriau kitokią Napoleono versiją: pyragą tepu ne iš tešlos lakštų, bet iš juostelių, viską susuku į vyniotinį ir, pritaikęs molekulinės gastronomijos žinias, dekoruoju spanguolių želė odele“.
Ingrida Labutinienė
UAB „Saulės pilys”
