„Prisimenu tą karštą gegužės dieną labai ryškiai, nes ji pakeitė mano gyvenimą, – prisimena Tomas Vasiliauskas. – Man tada buvo 14 metų. Buvo labai karšta, todėl nuėjome su draugais prie upės nusimaudyti. Prie jos buvo aukštas status skardis, ant kurio augo didelis medis. Ant nusvirusios jo šakos buvo pririšta stora virvė šuoliams (vadinome ją „tarzanke“). Nusirengiau ir nutariau iškart šokti į upę. Įsibėgėjęs pasigriebiau tą virvę ir šokau į vandenį. Tačiau virvė kažkaip išsisuko,, išslydo, praradau pusiausvyrą ir nukritau į upės dugną tiesiai ant galvos. Po smūgio į dugną iškart pajutau, kad nebejaučiu rankų, o po to ir viso kūno. Kažkokiu būdu pradėjau kilti aukštyn, bandžiau rėkti, tačiau prarėkti nebegalėjau… Vėl nirau į vandenį kaip akmuo, jau nevaldydamas savo kūno. Galvojau, kad mirsiu ..“
Pasak Tomo, iš pradžių ant kranto buvę draugai nesuprato kas vyksta, galvojo, kad jis juokauja, todėl ir patys juokėsi. Tik kai Tomas jų akyse pradėjo skęsti ir nebeiškilo į paviršių, visi suprato, kad tai ne juokai.
„Kai plaučiai jau buvo pilni vandens ir buvau jau beprarandantis sąmonę, pajutau, kad mane kažkas pačiupo ir ėmė traukti aukštyn į paviršių. Tai buvo draugas, šokęs į vandenį. – sako Tomas. – Jis išgelbėjo man gyvybę…“
Ištraukę Tomą ant kranto, berniukai nežinojo ką daryti – jis negalėjo pajudinti nei kojų, nei rankų, vos galėjo prakalbėti.
„Draugai man žnaibė kojas ir rankas, klausė ar kažką jaučiu, – sunkiai rinkdamas žodžius prisimena vaikinas. – Atsakiau, kad nieko nejaučiu… Visas kūnas buvo nejautrus, lyg būtų ne mano…“
Berniukai iškvietė greitąją pagalbą, tačiau skardis buvo per daug status ir greitosios mašina negalėjo nusileisti žemyn, kad paimtų sužeistą jaunuolį. Tada berniukai iškvietė ugniagesius gelbėtojus, kurie neštuvais užnešė Tomą į viršų ir nuvežė į Mažeikių ligoninę, o iš ten – į Kauno klinikas. Taip prasidėjo jo kančių keliai.
Skausmingas gydymas
„Dar važiuojant į klinikas praradau sąmonę, toliau nieko neatsimenu, – pasakoja Tomas. – Kauno klinikose praleidau pusantro mėnesio. Kankino didžiuliai skausmai, savo kūno visai negalėjau pajudinti, netgi pakelti rankų. Kankino baisios mintys, nesupratau kas su manimi vyksta ir kas bus toliau… Man pasakė, kad yra lūžęs kaklas.“
„Gulėjau kaip „daržovė“ ir galvojau, kad netrukus mirsiu. Gyventi taip toliau nenorėjau, – prisimena vaikinas. – Tokį pat, negalintį netgi pakelti rankų, mane išvežė į Palangos reabilitacinę ligoninę. Ten su manimi dirbo kinezioterapeutai, praleidau daugybę skausmingų valandų, stengdamasis išjudinti sukaustytą kūną, tačiau niekas nepadėjo. Buvau bėjėgis – negalėjau nei pats apsirengti, nei susitvarkyti, nei gamtinius reikalus susitvarkyti, buvau visiškai priklausomas nuo slaugytojų. Apie vaikščiojimą jau nebuvo nei kalbos. Supratau, kad niekada jau negalėsiu būti toks, kaip jie… Aplinkiniai, draugai ir giminės nieko negalėjo nei padėti, nei patarti, nes patys nebuvo to patyrę ir nežinojo ką daryti. Iš jų jaučiau didelį skausmą ir neviltį…“
Speciali stovykla neįgaliesiems
Pasak Tomo, pats svarbiausias įvykis jo gyvenime po neįgalumo, buvo speciali stovykla neįgaliesiems Telšiuose, prie Germanto ežero.
„Stovyklų neįgaliaisiems reikšmę yra sunku pervertinti, – sako jaunuolis. – Tai jiems žingsnis į kitokį gyvenimą, gyvybiškai reikalingų įgūdžių formavimas, mokymasis važinėti neįgaliojo vežimėliu, bendravimas su savo likimo draugais, psichologinė pagalba, atsakymai į klausimus, į kuriuos niekas kitas iš aplinkinių tau negali atsakyti, nes tokioje situacijoje niekada nėra atsidūręs.“
Pasak Tomo, kiekviena diena toje stovykloje jam buvo neįkainojama.
„Ši stovykla pakeitė mano gyvenimą, – sako jaunuolis. – Po jos namo grįžau visai kitoks – jau mokėjau pats apsirengti, apsiauti batus, įgįjau pagrindinius važiavimo vežimėliu įgūdžius, pradėjau po truputį vežimėliu išvažiuoti į miestą.“
Po kiek laiko ir pabuvęs dar poroje panašių stovyklų, Tomas pasijuto jau galintis ne tik save apsitarnauti, tačiau ir padėti kitiems.
Vežimėlio valdymo instruktorius
„Man labai gaila tų tik ką „lūžusių“ jaunuolių, – sako Tomas. – Žinau kokį skausmą ir neviltį jie patiria, todėl stengiuosi padėti jiems kuo galiu. Jeigu sužinau, kas Mažeikiuose patyrė traumą, „sulūžo“, visada stengiuosi su juo susisiekti, patarti, padėti. Žinau, kad jie užsisklendžia savyje, o tai yra baisiausia. Lieki vienas, bėjėgis, su siaubingomis mintimis. Todėl pats efektyviausias būdas jiems padėti – dalyvauti specialiose reabilitacinėse stovyklose neįgaliesiems. Maltiečių aktyvios reabilitacijos stovykla Giruliuose „Move it“ – yra labai efektyvi pagalba tokiems neseniai „sulūžusiems“. Joje jau ketvirtus metus dirbu neįgaliojo vežimėlio valdymo instruktoriumi.“
Pasak Tomo, sveikieji nelabai įsivaizduoja, kokią reikšmę neįgaliesiems turi vežimėlis ir kaip jis gali arba padėti, arba paversti gyvenimą pragaru.
„Vežimėlis mums yra tas pats, kas sveikiesiems kojos, – sako jaunuolis. – Jeigu kojos sveikos, stiprios – galime daug ką padaryti. Todėl yra labai svarbu išmokti meistriškai valdyti vežimėlį.“
Pasak Tomo, vien tik neįgaliojo vežimėlio tinkamas sureguliavimas turi gyvybiškai svarbią reikšmę neįgaliajam.
„Jeigu tinkamai nesusireguliuosi ir individualiai nepritaikysi sau vežimėlio – tai bus ne tik kančia juo važiuoti, tačiau ir mirtinai pavojingas dalykas. Jeigu atrama arba sėdynė bus netinkamoje padėtyje – anksčiau ar vėliau gausi pragulą, kuri gyja mėnesius, nes neįgaliojo kraujo apytaka yra sutrikusi. Pragula neįgaliajam yra mirtinai pavojingas dalykas. Jeigu pragulos tinkamai negydai, gresia kraujo užkrėtimas (sepsis) ir mirtis. Žinau nemažai neįgaliųjų, kuriems taip atsitiko…“
Kitas svarbus dalykas, kurį turi išmokti kiekvienas neįgalusis, norintis valdyti vežimėlį – dviejų ratų vežimėlio balansas, t.y. mokėjimas vienu metu pakelti du ratus į viršų ir taip juos laikant užvažiuoti ant paaukštinimo ar šaligatvio krašto.
„Lietuva yra nepritaikyta neįgaliesiems šalis, – sako Tomas. – Taip, dabar kai kas yra jiems jau pritaikoma didžiuosiuose miestuose, tačiau vis tiek išlieka labai daug kliūčių, todėl mokėjimas gerai valdyti vežimėlį – gyvybiškai reikalingas neįgaliajam įgūdis. Jeigu nesugebėsi užvažiuoti ant šaligatvio, šaknies, užvažiuoti ant pakilimo – gali griūti, trenkti galvą į asfaltą ir užsimušti vietoje, nes didžioji tavo kūno dalis yra nevaldoma ir griūnant negali nei suriesti kojų, nei atsispirti.“
Unikali maltiečių stovykla neseniai patyrusiems sunkią stuburo traumą jaunuoliams Giruliuose
Jau ketverius metus savo patyrimą Tomas panaudoja maltiečių neįgaliųjų reabilitacijos stovykloje „Move it“ Giruliuose, kartu su kitais 5 neįgaliaisiais instruktoriais padėdamas jaunuoliams, neseniai tapusiems neįgaliais.
Rugpjūčio antroje pusėje Giruliuose vyks jau ketvirtoji tokia maltiečių stovykla, į kurią susirinks dvidešimt per paskutiniuosius metus itin sunkias stuburo traumas patyrusių jaunuolių. Visi šie jauni žmonės yra sunkiai traumuoti tiek fiziškai (visi turi aukštą pažeidimo lygį) tiek psichologiškai, todėl tik tokie instruktoriai kaip Tomas ir gali jiems padėti.
„Stovykloje mokomės važiavimo vežimėliu kasdien po daugelį valandų, naudojame specialius paaukštinimus, nuovažas. Mokau kaip teisingai valdyti vežimėlį, kaip stabdyti, kaip tinkamai griūti, jeigu jau taip pasitaiko, – pasakoja Tomas Vasiliauskas. – Tačiau vien tik žinoti teoriškai – dar ne viskas. Reikia pačiam viską pabandyti po daugelį kartų, išlieti daug prakaito, tik tada gali kažką išmokti. Tačiau mūsų pratybos nenueina veltui. Matau, kaip po mano pamokų keičiasi neseniai „sulūžusių“ mano mokinių nuotaika, kaip jie ima vis daugiau pasitikėti savimi. Tikrai labai tuo džiaugiuosi, nes žinau, jų gyvenimas po šių užsiėmimų bus kitoks. Jie irgi puikiai supranta, kad kadangi dabar turės visą likusį gyvenimą gyventi su savo nauju kūnu ir savo naujomis „kojomis“ – vežimėliu, turi jį išmokti valdyti meistriškai…“
Maltiečių stovykloje „Move it“ jaunuoliams bus suteikiamos:
išsamios konsultacijos ir patarimai patyrus konkrečios stuburo dalies traumą (praktiniai patarimai kaip išvengti pragulų, atlikti individualios higienos procedūras);
• kasdienės praktinių vežimėlio valdymo įgūdžių įgijimo treniruotės (kaip išlaikyti pusiausvyrą, užvažiuoti ant šaligatvio bordiūro, užlipti laiptais ir t.t.);
• individualiai pritaikyti sunkiosios atletikos ir aerobikos užsiėmimai;
• psichologinė pagalba;
• socializacijos ugdymas, paruošimas gyvenimui po sunkios traumos;
• dailės terapijos ir smulkiosios motorikos užsiėmimai;
• išvykos ir ekskursijos vežimėliais, siekiant įgyti vežimėlio valdymo įgūdžius miesto sąlygomis.
Siekiant maksimaliai efektyviai paruošti neįgalius jaunuolius naujam gyvenimui ir padėti jiems įveikti psichologinę krizę, jauni žmonės stovykloje „Move it“ gyvens kartu su tokį patį neįgalumą turinčiais instruktoriais ir tokiu būdu kasdien galės gauti vertingų patarimų ir formuoti būtinus įgūdžius.
Jūsų pagalba yra būtina ir labai laukiama
Stovyklą „Move it“ maltiečiai gali surengti tik Jūsų paramos dėka. Paaukoti stovyklai galite siųsdami SMS žinutę numeriu 1405, įrašę tekstą 1344. SMS žinutės kaina – 2 EUR .
Daugiau informacijos apie stovyklą ir kitas galimybes padėti suluošintiems jaunuoliams galite rasti:http://bit.ly/StovyklaMoveit
Kiekvienas Jūsų paaukotas euras yra nepaprastai svarbus. Jis suteikia daugiau galimybių padėti tiems, kuriems ši pagalba gyvybiškai reikalinga!
Arvydas Bružas
Komunikacijos vadovas
Suverenaus Karinio Hospitalierių Maltos ordino ambasada Lietuvoje
