Ką žinote apie vieną paslaptingesnių mūsų faunos atstovų – barsuką„ Be to, kad jis viduržiemį „įvertina” meteorologines sąlygas, verčiasi ant kito šono ir toliau sau miega… Atsakymus, – kuo ypatingas šis dryžuotasis požemių gyventojas, rasite žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas” naujausiame numeryje. O jei reikia ne tik žinių, bet ir vaistų – garsiųjų barsuko taukų – rasite ir patarimų, kaip pelnyti šio sumanaus ir atsargaus plėšrūno trofėjų.
Barsukai vidutinio dydžio plėšrūnų grupėje, greta lapių ir mangutų, užima ypatingą vietą. Šiai grupei būdingas bruožas – gyventi urvuose. Bet tik barsukai yra urvų statybos profesionalai. Lapėms urvai būtini tik veisimosi laikotarpiu – kitu metu gali apsieiti be jų. Primityvias olas lapės išsikasa pačios. Mangutai – prasti kasėjai, gali iš viso, jei žiemos nešaltos, be urvų išsiversti. Tačiau užtikę barsukų išraustus urvus abu šie gyvūnai mielai pasinaudoja svetimo darbo vaisiais ir barsukų urvuose įsikuria, o lapės nepasikuklina ir šeimininkus iš namų išprašyti.
Pasak dr. Aliaus Ulevičius, Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centro specialisto, barsukas – kiauninių šeimos plėšrūnas, nors į kiaunę visiškai nepanašus. Barsuko pėdsakai – tarsi miniatiūriniai lokio pėdsakai, nes juos padidinus (pvz., fotonuotraukoje) – pėdsakai bus identiški. Be to, barsuko kūno konstitucija irgi primena lokio, tik kelis kartus sumažinto. Kaip ir lokiai, barsukai įminga giliu žiemos miegu, nors šiltesniuose kraštuose, pvz., Didžiosios Britanijos salyne, Kaukaze, barsukai būna aktyvūs visus metus. Lietuvių mitologijoje viduržiemį ant kito šono miegoti verčiasi ne tik barsukai, bet ir meškos, nors mokslininkai duomenų apie tokius gyvūnų instinktus neturi, taigi, mitų nepatvirtina.
Dar viena išskirtinė barsukų savybė – jie yra „estetai”, stropiai valo savo urvus. Jei barsukų urvuose apsigyvena lapės – tai iš karto galima nustatyti, nes šios yra „nevaleikos”, šalia pagrindinės olos paskleidžia nemalonų kvapą, mėtosi grobio likučiai, ekskrementai ir pan. Barsukai iš urvų išgabentų atliekų bet kur nesuverčia, turi tam pasirinktą vietą. Peržiūrėjus, ką barsukai iš savo urvų išneša, galime šį tą įdomaus sužinoti apie gyvūnų požeminį gyvenimą. Neretai tarp išneštų dalykų pasitaiko senų barsukų kaukolių. Tai reikštų, kad barsukai savo požeminėse tvirtovėse ne tik gimsta, gyvena ir miega, bet ir nugaišta.
„Barsukas, nors ir plėšrūnas, bet yra tipiškas rankiotojas. Kas gali nuo jo pabėgti, tai ir pabėga, nes žvėrelis nevikrus. Pagrindinis jo maistas – bestuburiai: sliekai, grambuolių lervos, vabzdžiai, jei suranda pelinių graužikų ar paukščių lizdų, jų irgi neaplenkia. Minta ir augaliniu maistu: uogomis, šaknimis, grūdais. Neatsisako ir maitos. Žiemą trumpakojis, nevikrus padaras maisto prasimanyti negali, todėl šaltuoju metų laiku prisitaikęs miegoti. Miego metu gyvybinėms funkcijoms palaikyti organizmas naudoja sukauptus riebalus. Liaudies medicinoje vertinami barsuko taukai. Jie labai patvarūs, naudojami net metalo antikorozinei apsaugai, yra stabilūs, nesuyra. Oda tvirta, kailis retas, dėl originalaus rašto naudojamas kilimėliams. Iš barsukų (ir voverių) kailio plaukų gaminami labai patvarūs teptukai”, – sakė dr. Alius Ulevičius.
Lietuvoje barsukiena maistui nenaudojama. Tačiau kitose šalyse barsukų mėsa valgoma. Žvėreliai – visaėdžiai, kaip ir meškos ar šernai, tad jų mėsos naudojimas maistui neturėtų stebinti. Tik nusprendus barsukienos paragauti, ją reikėtų ištirti, ar mėsa neužkrėsta trichinelėmis.
Pasak Eugenijaus Tijušo, gamtininko, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo, studentai gamtininkai dažnai klausia, kodėl mangutas yra „blogis”, o barsukas – „gėris”„ Juk minta jie tais pačiais gyviais… Skirtumas toks, kad barsukai mūsų kraštuose gyvena tūkstančius metų, plėšrūnų ir aukų santykiai nusistovėję. Barsukai turi savo teritorijas, kur yra tinkamos sąlygos urvams išsikasti, negyvena lygumose. O mangutai bastosi visur ir, jei žiemos šiltesnės, visus metus, todėl jų daromas poveikis vietinei faunai iš esmės skiriasi.
Barsukų Lietuvoje pastaraisiais metais sumedžiojama po 100-200, o kitose šalyse, pvz., Vokietijoje – po keliasdešimt tūkstančių. Stambiausio barsuko trofėjų Lietuvoje yra pelnęs Ramūnas Keraitis, Šakių r. medžiotojas, Tado Ivanausko zoologijos muziejaus taksidermistas. Gyvūnas buvo sumedžiotas 2011 m. Šakių rajone, Rusijos pasienyje.
Artūras Mankevičius
Žurnalo „Medžiotojas ir meškeriotojas” vyriausiasis redaktorius
