Prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos įgyvendinamo projekto „Bibliotekos pažangai 2“ iniciatyvos „Atrask vaikystės biblioteką“ prisijungia vis daugiau žinomų žmonių. 2014 m. pradėtos iniciatyvos tikslas – į bibliotekas pritraukti ir jų globėjais padaryti veiklius bei iniciatyvius Lietuvos žmones, kurie nori prisidėti prie bibliotekose vykdomų veiklų, susitikti su vietos bendruomenėmis ir su jomis dalintis sava patirtimi.
Pirmąją globėjo lentyną Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje vasario 24 dieną pristatys žodžio alchemikas, rašytojas, televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei kūrėjas, filmų garsintojas Rytis Zemkauskas. Kviečiame perskaityti trumpą interviu su Ryčiu, kuriame jis prisipažins, koks jo yra skaitymo ritualas, kodėl į biblioteką visad eidavo tik vienas ir kas, jo nuomone, yra vertinga literatūra.
Kokie pirmieji prisiminimai kyla galvojant apie savo vaikystės biblioteką?
Atsimenu savo pirmąją mokyklą. Patapęs pirmoku turėjai užsiregistruoti mokyklos bibliotekoje. Reikėdavo nueiti pas bibliotekininkę, gauti kažkokią minimalią kortelę, kurioje buvo įrašytos grafos „vardas“, „pavardė“ ir „klasė“. Tai reiškė rimtesnį etapą, rodantį, jog jau „tu esi didelis, nes turi bibliotekos kortelę“. Didelis – tai pirmokas. Nes kiemo draugai dar į vaikų darželį ėjo.
O vėliau sekė antras „pirmas kartas“, kai savarankiškai nukeliavau į miesto biblioteką. Namie baigėsi knygos ir aš norėjau pasiimti kažko daugiau. Buvau iš tų, kurie daug skaitė.
Kokios emocijos užplūsta matant savo vaikystės kelią į biblioteką?
Biblioteka man būdavo susidomėjimo objektas. Vaikystėje man dažniausiai būdavo nuobodu. Ieškodavau, kuo aš galėčiau save prablaškyti. Eidavau su viltimi, kad rasiu kažką, kas mane sudomins, kas įkvėps ir prablaškys nuobodulį.
Kokia literatūra prablaškydavo?
Kelionių literatūra. Tolimos šalys… Kadangi augau sovietmečiu, buvau uždarytas pilkame, sovietiniame pasaulyje. Uždarytas skaičiau tarpukario spaudą, nes tokia ji buvo pas mano močiutę. Ir aš geriau žinojau tuo metu tarpukario situaciją, nei apie situaciją už lango, kuri buvo visiškai nuobodi ir manęs nedomino. Manęs nedomino ta, už uždarų sienų esanti, pilkuma ir tas kažkoks negalėjimo jausmas: negali išvažiuoti, negali nieko nusipirkti, negali apie viską su kuo nori kalbėtis – kažkokia kvailystė!
Taigi, ieškojau, kaip iš to ištrūkti. Skaitydavau tarpukario spaudą pas močiutę. Jos sukaupti tekstai – mano pirmoji biblioteka. O miesto bibliotekoje – „Girstupio“ – ieškojau pasakojimų, nukeliančių į tuos kraštus, į kuriuos manęs niekas neleisdavo. Dažniausiai tais laikais tai būdavo tokia „Horizontų“ serija, apybraižos, dokumentika, „mokslo populiarinimo“ turinys. Na, kaip tais laikais įsivaizdavo mokslą, taip tais laikais įsivaizdavo ir jo populiarinimą. Šalia kelionių literatūros „ėjo“ grožinė literatūra, kurios rasdavau ir namie. Bibliotekoje grožinės literatūros nereikėdavo ieškoti, kaip ir literatūros susijusios su menais. Bet čia jau buvo truputį vėliau.
Mylimiausia knyga. Ar tokia buvo? Kokia ji?
Ilgą laiką vaikystėje mano mylimiausia knyga buvo švedų rašytojo Ulės Matsono „Brigas „Trys lelijos“. Knygos pasakojimas vyksta aplink vaiką, kuris norėjo susitikti savo tėvą. Aš augau be tėvo, tad man, atrodė, kad pasakojimas buvo apie mane – vienišą vaiką. Herojus gyveno kažkur Švedijos saloj, atrodo, kur šalta, žiema, ir svajojo, kad jo tėvas sugrįš iš Amerikos ar iš kažkur ten toli… būdamas turtingu jūrininku. Čia specifinis kūrinys, kurį sovietų laikais kažkaip kažkas išleido, mat ten yra piktas turtuolis kaimynas ir šiaip nelabai patraukliai vaizduojamas laisvasis pasaulis. Vėliau sužinojau, kad tas autorius Švedijoje nelabai žinomas ir jo knygos švedams neatrodo svarbi literatūra. Na, bet tuo metu aš tokį tekstą skaičiau, vadinasi, tuo metu man rūpėjo pagal tai, kaip aš gyvenau. Žinoma, neužmiškime ir to, kad buvo visokie „Trys muškietininkai“, „Didžiosios Lokės sūnūs“, berniukai paprastai paskaito apie indėnus. Paskui viena klasiokė buvo paskolinusi kvepalais iškvėpintą knygą apie meilę – perskaičiau ir man patiko, buvau tą klasiokę įsimylėjęs.
Su kuo keliaudavote į biblioteką?
Visada vienas. Čia yra asmeninis reikalas. Aš nesuprantu skaitymo būriais, garsiai cituojant ką rašo. Čia labai asmeniškas reikalas ir kai sako „patark knygą“ – man būna sunku, nes žmonių skoniai skiriasi ir tą pačią knygą mes suprantame kiekvienas savaip. Pareidavau iš mokyklos, pasiimdavau duonos, užsiberdavau ant jos cukraus, sėsdavausi į kampą ir skaitydavau. Čia būdavo mano ramybė, mano džiaugsmas.
Koks santykis yra šiandien su biblioteka? Ar išlikusi skaitymo tradicija kamputyje, su skanėstu rankoje ir arbata?
Ne, dabar yra kitaip. Jau daug metų nesu bibliotekos klientu. Dabar knygas perku dažniausiai užsienyje, ten labai mėgstu knygynus. Būtinai, kur nors keliaudamas apsilankau knygyne – taip, kaip kiti eina į bažnyčią atsikvėpti. Knygynas panašus į biblioteką: gali pasėdėti, paskaityti, pavartyti, pabūti. Dabar aš tai darau knygynuose. Ir beveik visada, kur bebūnu.. kojos mane pačios nuneša į knygyną ir, paprastai, aš ten porai valandų stringu. Ir net tokiu atveju, jei didžioji dalis knygyne knygų yra parašyta ta kalba, kurios aš nesuprantu arba labai prastai suprantu. Toks išliko ryšys su knygomis. Ir aš, aišku, būtinai iš kiekvienos kelionės parsivežu vieną arba dvi knygas, jos kaupiasi prie lovos, kaupiasi neskaitytos, kaupiasi… Jau daug metų neturiu laiko skaityti, mažai skaitau arba skaitau po truputį.
Kuo pati biblioteka, knygynas ar vieta, kur daug knygų, traukia į save? Kas joje Jums yra neatskleisto?
Na, bibliotekai jau yra virš 2000 metų. Ir ten jau viskas atskleista. Apie tai rašo Umberto Eco bei tie, kurie pasakoja apie Aleksandrijos biblioteką. Biblioteka ilgą laiką ikiinternetiniame pasaulyje buvo žinijos simbolis. Ji yra suvokiama dviem lygiais. Pirmas lygis, kuomet kaip, va, aš ateidavau, vaiku būdamas, į biblioteką tiesiog susirasti sau įdomią knygą, paskaityti jos turinį. Antras lygis, kuomet biblioteka naudojama kaip darbo įrankis. Tai milžiniškas rezervas, kuris persikėlė šiandien, ačiū Dievui, į internetą ir tokiu būdu tampa prieinamas patogiau – vienu mygtuko paspaudimu. Bet fizinės bibliotekos niekur neišnyks, nes yra daiktiškumo aspektas. Knygos yra dar kitas dalykas – gebėjimas liesti pirštais, turėti pojūčių gamą, ir šis poreikis išliks. Knyga visada liks kaip, sakykime, etalonas, vertybė, pirminis šaltinis. Pavyzdžiui, Vatikano biblioteka pati savimi yra vertinga, nes ten yra unikalių daiktų – knygų kaip daiktų. Taigi biblioteka yra knygų saugykla ir darbo įrankis. Tik dabar tas darbo įrankis dažniausiai pasiekiamas internetu.
Ateities biblioteka. Kokia ji? Kokių kitų lygių atsiras?
Atsiras tarpinis variantas tarp mano minėtų lygmenų. Radijas, televizija, spauda niekur nedingo, tiesiog šių medijų dalis persikėlė į internetą. Lygiai taip pat niekur nedings ir bibliotekos, kaip fizinis kūnas. Jos gali būti bendruomenės centru, vieta susitikti, rengti parodas. Dabar tai yra ir daroma. Labai priklausys nuo to, ką žmonės sugalvos, kokios idėjos kils. Internetas čia irgi integruosis, atliks savo vaidmenį. Viskas bus gerai. Bus dar įdomiau.
Ko bibliotekose arba knygynuose yra daugiausia?
Šlamšto. Reikia susitaikyti, kad didžioji dalis iš to, ką mes darome, nėra vertinga. Ir žmonija visada atsirenka. Daug laiko, darbo įdedama kol galų gale tarp niekų atsiranda mažas vertingas grūdelis. Taip buvo nuo Aleksandrijos bibliotekos laikų. Garantuoju, kad joje irgi buvo pilna šlamšto, tarp kurio tik mažą dalelę sudarė vertybės. Taip yra ir šiandien, taip ir turi būti. Negana to, niekų vartojimas nėra joks blogis – jis veda prie geresnių dalykų arba bent jau padeda pailsėti.
Be to įvertinkime, jog žinios ir knygos sensta. Knyga savaime, kaip objektas, neprivalo būti jokia vertybe. Yra galybė knygų, kurios yra iš viso nereikalingos. Ir tai normalus dalykas. Nereikia apkrauti pasaulio nesuvokiamomis rietuvėmis knygų. Išleisdamas savo knygą parašiau, kad labai abejoju, ar čia reikia dar vienos knygos į pasaulį. Būtų gerai, kad mes visi mokytumėmės atskirti gerą daiktą nuo šlamšto.
Kaip gebėti atskirti?
Svarbu nuolat mokytis atskirti, procesas ir pastanga – svarbu. Kiekvienas turi savo knygų sąrašą. Taip ir turi būti. Ir mūsų sąrašai yra skirtingi. Vienas kanonas yra tiktai totalitarinėje sistemoje.
Ar čia galima kalbėti apie trumpalaikio ir ilgalaikio vartojimo knygas?
Taip, knyga gali būti ir trumpalaikio vartojimo produktas, ir pramoga, ir padėklas viskio stiklui pastatyti. Nereikia galvoti, kad viskas savaime šventa. Kas kita yra knyga, kaip koncepcija. Knyga, kaip idėja. Knyga, kaip buvimas su knyga. Knyga, kaip fizinis kūnas, kurį galima liesti dar ir šalia jos teksto. Tada ji yra vertybė. Bet ne kiekviena. Ir tai reikia priimti ramiai.
Ar galima būtų pasakyti, kas yra blogos ir geros knygos?
Negaliu įvardinti, nes nėra universalaus supratimo. Per knygą kalbasi autorius. Tai visa hermeneutikos esmė – supakuojama/išpakuojama informacija. Skaitymas yra kiekvieno atskiras procesas. Daugiau mažiau yra susitarta, kad koks nors Aristotelis, Šekspyras yra svarbūs. Bet galima būti kultūringu žmogumi ir be Aristotelio bei Šekspyro. Ir atvirkščiai – galima juos abu skaityti ir likti barbaru. Tai kaip tada? Vadinasi, ne čia kažkur yra esmė. Gali skaityti Šventąjį Raštą ir eiti žudyti žmonių. Na, tuomet vadinasi, ne Šventame Rašte yra esmė. Ir mes turime aiškiai suvokti knygos vietą. Ji yra svabi, bet mūsų požiūris, mūsų dvasia yra svarbiau.
Aistė Pupininkaitė
Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka
Kultūrinės veiklos vadybininkė
